RASKITE MUS
Netrukus Nijolė ir Arvydas Prišmantai iš Plungės rajono Šateikių seniūnijos Narvaišų kaimo džiaugsis nauja ir modernia 116 vietų ferma, kurioje bus sukurtos kuo puikiausios priežiūros sąlygos piendavėms ir prieaugliui.
„Šiemet džiaugsimės į fermą įžengę su telyčiomis, o kitąmet ir karvutės pasijus poniomis“,— šypsodamasi kalbėjo Nijolė. Iš tikrųjų šeimininkė nė kiek neperdeda taip sakydama, nes ferma statoma būtent dėl gyvulių gerovės ir jų sveikatingumo gerinimo. Piendavės vaikštinės palaidos, gulės ne ant betoninių grindų, o specialių čiužinių. Joms melžti rengiama 12 vietų melžimo aikštelė. Naujajame statinyje bus įrengta ir moderni ventiliavimo sistema. Žinoma, visa tai prisidės prie efektyvesnio pieno ūkio puoselėjimo.
„Fermai anksčiau pastatyti labai trukdė biurokratiniai barjerai. Kol patvirtino statybų projektą, net dvejetas metelių pralėkė. Kamavo jei ne vienas, tai kitas kliuvinys. Galiausiai valdininkai prikibo, kad ferma atsidurs vadinamojoje žaliojoje zonoje. Kol viskas susistygavo į vietas, laikas lėkte lėkė. Vienus rūpesčius įveikus, atėjo kiti — iškilo fermos elektrifikavimo problema“,— vardijo nesibaigiančių darbų pynę šeimininkas. Dėl jų Arvydui galvą skauda ir nemiga atsiranda.
Kai lankėmės pas Prišmantus, sodyboje darbai virte virė, nes oras pasitaikė gražus — pati „Bobų vasaros“ pradžia. Tokiu metu ir buvo stengiamasi į technikos išklampotą teritoriją atvežti ir palyginti žvyro.
Nors ir daug rūpesčių, šeimininkų veiduose netrūksta entuziazmo. Juk ūkininkavimo pradžioje ne tokius išbandymus įveikė, nes sodyba kūrėsi plynoje Nijolės senelių ir tėvelių žemėje. Tiesa, ten iš pradžių buvo pasėję miežių lauką. Kai juos nukūlė, ir pradėjo statybas.
Šeimininkui įkurtuvės daug sveikatos atėmė, mat Nijolė, buvusi siuvėja, dar kurį laiką su nedideliais vaikais Plungėje gyveno. Nesunku kiekvienam įsivaizduoti gyvenimą kurį laiką be elektros, žiemą užpustytais keliais, o privažiavimas prie plento — už ketverto kilometrų. Arvydui yra tekę ir slidėmis leistis su maišeliu ant pečių ir iš parduotuvės parsigabenti duonos. Ne ką geriau su keliais ir dabar. Tiesa, neseniai nutiesus naują atkarpą, privažiavimas prie plento sutrumpėjo kilometru, bet vis vien liko tų trejetas kilometrų, kuriais žiemą vasarą reikia rūpintis pačiam Arvydui.
Atkaklus sutuoktinių darbas ir europinė parama viską keitė iš pagrindų. Kažkada buvęs tuščias laukas pavirto tvirtų ūkininkų sodyba, kurioje šiuo metu,be šeimininkų ir sūnaus Dariaus, parskubančio pasidarbuoti iš Plungės, pluša dar penketas samdomų žmonių, iš kurių dvi melžėjos. Prišmantai nuo seno pieną tiekia „Žemaitjos pieno“ bendrovei. Suprasdami sąžiningo ir efektyvaus ūkininkavimo svarbą, ūkininkai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje ir už kokybišką pieną gauna piniginių priedų. „Žemaitijos pieno“ bendrovė vertina darbščius ūkininkus. Prišmantai yra kviečiami į geriausių ūkininkų, bendradarbiaujančių su „Žemaitijos pienu“, šventes Klaipėdoje. 2014 metais jie apdovanoti nominacija „Ūkininkas, padaręs didžiausią pažangą pagal visus vertinimo kriterijus“.
Nijolę ir Arvydą aplankiusi Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Jurgita Vaičiulė pasidžiaugė ūkininkų optimistišku požiūriu į ateitį ir siekiu kuo efektyviau, taikant naujoves, puoselėti pieno ūkį.
„Esame pasiskirstę darbais: man rūpi ūkio dokumentacijos tvarkymas, karvių bandos veisliniai ir sveikatingumo reikalai, pieno kokybė, piendavių šėrimo raciono kontrolė, o vyras atsakingas už visą transporto ūkį, statybas, pašarų ruošimą ir begalę kitų žemdirbiškų darbų“,— pasakojo Nijolė.
Tačiau sutuoktiniai nėra vien darbu gyvi. Jie išvyksta atsikvėpti nuo kasdienių rūpesčių ne tik į keliones po Lietuvą, bet ir į užsienio šalis, o šeimininkės mieliausias hobis — gėlės, ypač rožės. Retai kur pamatysi, kad rožė viršytų žmogaus ūgį, o Nijolė yra tokių ne vieną išauginusi. Šias gėles, kurios ją džiugina savo žiedais iki vėlyvo rudens, ji sugeba ir per žiemą kuo puikiausiai išlaikyti. Pasak Nijolės, rožių nereikia smarkiai apkarpyti. Geriausia jų ilgokus stemberius aprišti agro plėvele, o šaknis apiberti durpių sluoksniu. Ne pro šalį ir vieną kitą eglišakę užmesti. Tik ankstyvą pavasarį nereikia skubėti rožių pirmiesiems gana kaitrios saulės spinduliams atidengti. Geriau šiek tiek palūkuriuoti, kol gamta po įšalo prisitaiko prie pavasarinio klimato.
Senelių kasdienybę prašviesina trejetas anūkų. Pirmoko Domanto didžiausias pomėgis — dziudo imtynės. Jis iš varžybų tuščias negrįžta — yra pelnęs aukščiausių prizinių vietų. Domantas turi dvejetą sesučių — Ameliją ir Kamilę.